Gaubtinės žarnos vėžys – gaubtinės žarnos adenokarcinoma

Sąvokų apibrėžimai

Gaubtinė žarna – storosios žarnos dalis vedanti į tiesiąją žarną.
Adenokarcinoma – vėžinio arba piktybinio auglio tipas, kuris randasi liaukinėse(vamzdelinėse) struktūrose.
Polipas – gerybinis auglys aptinkamas gaubtinėje žarnoje. Ignoruojami ar nenustatyti polipai gali virsti vėžiniais.
Piktybinis – vėžinis ir gebantis plisti.
Invazinis, skvarbusis – gebantis plisti į kitas kūno dalis.
Patologas – tiria audinius ir skysčius, kad nustatytų diagnozę ir padėtų priimti su gydymu susijusius sprendimus.
Limfinis – susijęs su limfinėmis liaukomis (limfmazgiais).

Kas yra gaubtinės žarnos adenokarcinoma?

Gaubtinės žarnos adenokarcinoma yra labiausiai paplitęs virškinamojo trakto vėžio tipas. Kasmet JAV užregistruojama apie 150000 atvejų. Šio tipo vėžys prasideda gaubtinės žarnos vidinio sluoksnio liaukinių struktūrų ląstelėse ir išplinta visų pirma į gaubtinės žarnos sienelę, vėliau gali plisti į limfinę sistemą ir kitus organus.

Gaubtinės žarnos adenokarcinoma gali būti gydoma, 50% atvejų pacientai išgyvena dar bent penkerius metus. Ankstyvųjų stadijų pacientų išgyvenimo procentas nuo 70% iki 90%.

Kam labiausiai tikėtina susirgti gaubtinės žarnos adenokarcinoma?

Gaubtinės žarnos vėžys susiformuoja iš vėžiniais tapusių gaubtinės žarnos polipų, tad individams, turintiems polipų, kyla didžiausia rizika susirgti gaubtinės žarnos vėžiu. Jei šeimos istorijoje pasitaikė adenomatozinės polipozės, Gardnerio sindromo atvejų su daugybiniais gaubtinės žarnos ir tiesiosios žarnos polipais, pacientui gresia didelis pavojus. Turint omeny, kad 30% polipų auga žmonėms, turintiems daugiau nei 50 metų, į didesnės rizikos grupę patenka penkiasdešimtmečiai ir vyresni, reguliariai nesitikrinantys dėl polipų. Gaubtinės žarnos vėžys susijęs ir su maisto, kuriame gausu riebalų, jautienos ir mažai skaidulų, vartojimu. Kiti rizikos faktoriai – anksčiau buvęs vėžys arba uždegiminė žarnyno liga.

Kokie gaubtinės žarnos adenokarcinomos požymiai?

Gaubtinės žarnos adenokarcinomos raida lėta ir simptomų galima nejausti net penketą metų. Vėžiui progresuojant, daugėja simptomų, gali būti tiesiosios žarnos kraujavimas, nuovargis, dusulys, angina, tuštinimosi įpročių pokyčiai, diskomfortas pilvo srityje, anemija ar žarnų nepraeinamumas.

Kokie tyrimai padeda nustatyti gaubtinės žarnos adenokarcinomą?

Kadangi dauguma gaubtinės žarnos adenokarcinomos atvejų yra besimptomiai, ji dažniausiai aptinkama atliekant reguliarių fizinių apžiūrų metu.

Nuo 5% iki 10 % gaubtinės žarnos vėžio atvejų aptinkama atliekant skaitmeninį tiesiosios žarnos tyrimą. Jo metu pirminės sveikatos priežiūros specialistas mūvėdamas lubrikuotą medicininę pirštinę į paciento tiesiąją žarną įveda pirštą. Kraujo tyrimas taip pat gali parodyti gaubtinės žarnos vėžio tikimybę. Taip pat atliekami kolonoskopijos, lanksčiosios sigmoidoskopijos ir dvigubo kontrasto bario klizmos tyrimai.

Kaip patologas nustato gaubtinės žarnos adenokarcinomą?

Jei nustatyta gaubtinės žarnos vėžio tikimybė, kiekvienas polipas pašalinamas kolonoskopijos arba lanksčiosios sigmoidoskopijos būdu. Kai kuriais atvejais, kai auglys stipriai progresuoja, polipai gali būti šalinami chirurginiu būdu. Patologas nuodugniai ištiria polipo ląstelių mėginį, vadinamą bioptatu, po laboratoriniu mikroskopu ir nustato konkrečią diagnozę.

gaubtines zarnos adenokarcinoma

Gaubtinės žarnos adenokarcinomos raida lėta ir simptomų galima nejusti net penketą metų.

normali gaubtine

Normali gaubtinė žarna.

Ko dar ieško patologas?

Patologas atkreipia dėmesį į auglio dydį, kaip arti pašalinto audinio krašto yra vėžys ir ar auglys išplito į kraujagysles ar limftakius.

Šie faktoriai padeda apskaičiuoti vėžio sugrįžimo ar likimo pažeistoje vietoje tikimybę.

Kai kuriais atvejais pirminės sveikatos priežiūros specialistas gali nurodyti vaizdo tyrimus. Vienas jų – krūtinės x-CT skenografija, parodanti, ar auglys išplito į plaučius, limfmazgius, kepenis ar kiaušides.

Atlikus visus būtinus tyrimus, patologas nustato vėžio stadiją. Pirmos stadijos gaubtinės žarnos adenokarcinoma yra nedidelė ir yra tik gaubtinėje žarnoje. Ketvirtos stadijos augliai išplinta už gaubtinės žarnos ribų. Antra ir trečia stadijos nurodo tarpinę situaciją tarp šių dviejų kraštutinumų.

Kaip gydytojai nustato, kokia operacija ar gydymas būtini?

Išnagrinėjęs biopsijos rezultatus patologas tariasi su pirminės sveikatos priežiūros specialistu ir nustato vėžio stadiją. Remdamiesi bendra patirtimi ir žiniomis, jie nustato labiausiai jūsų būklei tinkamas gydymo priemones.

Kokie galimi gaubtinės žarnos adenokarcinomos gydymo būdai?

Gaubtinės žarnos adenokarcinomą gydyti taikoma chirurgija, chemoterapija, spindulinė terapija arba dviejų ar trijų metodų kombinacija.

Svarbu kiek įmanoma daugiau sužinoti apie gydymo būdus, kad priimtumėte sau tinkamą sprendimą. Dažniausias gaubtinės žarnos adenokarcinomos gydymo būdas – vėžinio auglio pašalinimas. Operacija rekomenduojama 90% pacientų, sergančių gaubtinės žarnos vėžiu.

Radikali žarnyno rezekcija, dar žinoma kaip dalinė kolektomija arba hemikolektomija, yra dažniausiai pacientams atliekama operacija. Šios procedūros metu chirurgas pašalina gaubtinės žarnos dalį, kurioje yra auglys, taip pat greta esančius limfmazgius. Sveikos gaubtinės žarnos dalys yra sujungiamos (anastomozė) chirurgas sukuria laikiną arba ilgalaikę kolostomą (gaubtinė žarna privedama prie pilvo paviršiaus tam, kad būtų suformuota stoma (anga). Tai reiškia, kad visas žarnyno turinys bei jame esantis oras iš organizmo pasišalins per stomą. Apie 15%pacientų, sergančių gaubtinės žarnos vėžiu, reikalinga ilgalaikė kolostomija.

Operacija atliekama per stambų pilvo ertmės pjūvį (atvira operacija) arba keletą mažesnių (laparoskopinė operacija). Jei tinkama konkrečiam atvejui, laporoskopinė operacija baigiasi trumpesniu laiku ligoninėje ir spartesniu išgijimu. Jei auglys išplitęs, gali būti atliekamos tokios chirurginės procedūros, kaip daline hepatektomija (kepenų dalies pašalinimas) arba kiaušidžių pašalinimas.

Jei vėžys išplito už gaubtinės žarnos ribų arba yra tokia tikimybė, greičiausiai bus rekomenduojama chemoterapija. Taikant šį metodą, po kūną paskleidžiami vaistai, taip pristabdoma vėžio raida ir sumažinamas skausmas. Chemoterapija gali būti taikoma prieš arba po operacijos, taip pat derinama su imunoterapija arba spinduline terapija.

Spindulinė terapija – koncentruoti didelės energijos spinduliai – gali būti taikomi sumažinti auglius arba naikinti po operacijos likusias vėžines ląsteles. Šis metodas taip pat naudojamas palengvinti pažengusio gaubtinės žarnos vėžio simptomus.

Gimdos kaklelio vėžys – klastinga moterų onkologinė liga, kuri Lietuvoje per vieną savaitę pareikalauja 5-7 gyvybių, o kasmet nuo jos miršta apie 200-300 moterų. Procentaliai mūsų šalis pagal susirgimo šia liga bei mirčių skaičių yra viena pirmųjų Europoje, daugiau susirgimų gimdos kaklelio vėžiu užfiksuojama tik Rumunijoje. Lietuvoje gimdos kaklelio vėžys pagal dažnumą yra antroje vietoje po krūties vėžio.

Išreiškiant ligą skaičiais dažnai nesuprantamas jos mastas, kol su tuo nesusiduriama asmeniškai… Kai liga nustatoma ir užklumpa mus pačias ar netikėtai paliečia mūsų mamas, tetas, močiutes – mylinčias moteris, saugančias bei puoselėjančias namų židinį, tradicijas, šilumą, švelnumą, ramybę… Tik tada pajuntame tų skaičių svarumą. Žinoti apie sergantį artimąjį bei negalėti niekuo padėti – vienas skaudžiausių gyvenimo tarpsnių. Norint apsaugoti save ar artimuosius būtina rūpintis sveikata, skirti tam laiko, pasidomėti, ar šeimos nariai žino apie atliekamus profilaktinius įvairius tyrimus, kurie padeda pastebėti, kokioje vystymosi stadijoje yra gimdos kaklelio vėžys, stebėti jo pradžią ar žuomazgas. Kuo daugiau žinosime bei dalinsimės informacija, patirtimi su kitais – tuo didesnė tikimybė, jog pavyks pastebėti artimųjų ligą dar ankstyvoje stadijoje bei visiškai ją išgydyti ar bent jau sustabdyti plitimą.

Gimdos kaklelio vėžys dažniausiai užklumpa 15-45 metų moteris. Nors didžiausias sergančiųjų procentas priskiriamas esančioms 30-45 metų amžiaus grupėje, tačiau labai svarbu, jog ir jaunesnės moterys gautų visą informaciją apie profilaktinius tyrimus, įtaką darančius ir sukeliančius faktorius bei gydymo galimybes, eigą. Ypač aktualu, jog moterys žinotų apie citologinį tyrimą, kuris turėtų būti atliekamas kartą per metus, kadangi apsilankymas pas gydytojus pajutus aiškius simptomus jau gali būti vėlyvas – gimdos kaklelio vėžys jau bus per daug paplitęs. Kadangi ši onkologinė gimdos kaklelio liga užklumpa vis jaunesnes moteris, todėl patikra jau vykdoma nuo 25 metų. Prisipažinkime: daugelis moterų dėmesį sutelkia darbui ar mokslui, siekiant karjeros aukštumų, norint daugiau užsidirbti, arba visiškai paskęsta namų rutinoje, neskirdamos laiko sau. Tuo metu, jei jaučiamės sveikos, visiškai nekreipiame dėmesio į bendrą savo sveikatos būklę. Per tą laiką mumyse gali pradėti vystytis liga, kuri lyg tiksinti bomba požymius gali pradėti rodyti tik jau stipriai pažengusi bei įsisenėjusi. Būtent tokia liga, kurios požymiams atsiradus, ji jau būna pasistūmėjusi gerokai į priekį, yra ir gimdos kaklelio vėžys.

Gimdos kaklelio vėžys pažeidžia gimdos kaklelį, esantis tarp makšties ir gimdos, kuris svarbiausią funkciją atlieka, kai moteris laukiasi. Tuo metu jis saugo vaisių nuo galimų užkrečiamų infekcijų, o atėjus gimdymo laikui – išsiplečia. Šis vėžys dažniausiai yra sukeliamas Žmogaus papilomo viruso, taip pat jam įtakos turi organizmui žalingi paties žmogaus įpročiai, susiklosčiusios aplinkybės, priimti sprendimai: rūkymas, kontraceptinių priemonių ilgalaikis vartojimas, nėštumas, kai būsimoji mama dar visai jauno amžiaus, taip pat gimdos kaklelio ligai įtakos turi trys ar daugiau nėštumų. Kai kurių jų galime išvengti, tačiau niekada negalime būti visiškai tikros, jog gimdos kaklelio vėžys aplenks mus ar mūsų mylimas moteris.
Gimdos kaklelio vėžys ir jo pagrindiniai simptomai: sutrikęs menstruacijų ciklas, aciklinis kraujavimas, apatinės pilvo dalies ir juosmens skausmas, skausmas lytinių santykių metu, kuriems pasireiškus būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją. Šis vėžys gydomas kompleksiškai, atsižvelgus į pacientės ligos išsivystymo stadiją, jos progresą, amžių, bendrą sveikatos būklę. Jei apie ligą sužinoma ankstyvoje stadijoje (tai vadinamasis mikroinvazinis vėžys), tuomet didesnė tikimybė, jog ją pavyks išgydyti ir ateityje galima tikėtis susilaukti vaikų. Priešingu atveju, kai ši gimdos kaklelio liga jau stipriai išsiplėtusi, tuomet pašalinama gimda kiaušidės ir moteris nebeturi galimybės pastoti. Jei gimdos kaklelio vėžys vėlyvos stadijos ar išplitęs ne vienoje srityje, apima daugiau organų, tuomet bandant sustabdyti ligą taikoma chemoterapija ar radioterapija.

Kiaušidžių vėžys – serozinė karcinoma

Sąvokų apibrėžimai

Serozinė – susijusi su serumu – skaidria, skysta kraujo dalimi.
Karcinoma – vėžinio ar piktybinio naviko, atsiradusio organo, pvz., kiaušidės, vidinėje sienelėje arba paviršiuje, tipas.
Epitelinis – susijęs su epiteliu – audiniu, kuris dengia vidines kūno ertmes ar išorinį kai kurių organų, tokių kaip kiaušidės, paviršių.
Piktybinis – vėžinis ir galintis plisti.
Patologas – tiria audinius ir skysčius, kad nustatytų diagnozę ir padėtų priimti su gydymu susijusius sprendimus.

Kas yra kiaušidžių serozinė karcinoma?

Serozinė karcinoma yra epitelinio kiaušidžių vėžio tipas, epitelinis tipas – dažniausias kiaušidžių vėžio tipas.

Kaip teigia Amerikos vėžio draugija, kiaušidžių vėžys sudaro 6 proc. visų moterų susirgimų vėžiu. Penkerių metų išgyvenimo rodiklis moterims su pažengusiu kiaušidžių vėžiu – nuo 15 iki 20 proc. Jei liga aptinkama ankstyvoje stadijoje, išgyvenimo rodiklis siekia 90 proc.

Kam tikimybė susirgti kiaušidžių serozine karcinoma yra didžiausia?

Moterys, kurios sirgo arba kurių giminėje buvo susirgusių krūtų, kiaušidžių, gimdos gleivinės, prostatos ar gaubtinės žarnos vėžiu, turi didžiausią tikimybę sirgti kiaušidžių serozine karcinoma, ypač, jei jų motina ar sesuo sirgo kiaušidžių vėžiu. Kiti rizikos faktoriai: amžius, ilgalaikis didelių estrogeno dozių vartojimas be progesterono arba nenutrūkstanti ovuliacija dėl nevaisingumo, nepastojimo ar kontracepcijos nenaudojimo. Žydės ir moterys, paveldinčios defektą BRCA1 arba BRCA2 genuose taip pat turi didesnę riziką susirgti.

Kokie yra kiaušidžių serozinės karcinomos požymiai?

Dėl to, kad kiaušidžių vėžys nesukelia aiškių fizinių simptomų, daugumos moterų, sergančių kiaušidžių serozine karcinoma, liga nėra diagnozuojama iki tol, kol liga neišplinta į pilvą ar dar toliau. Keletas kiaušidžių vėžio požymių: pastovūs (ilgiau nei dvi savaites) simptomai, tokie kaip dubens ar pilvo skausmai ir diskomfortas, ištinimas, vidurių pūtimas, pykinimas ir virškinimo sutrikimas, makšties kraujavimas, dažnas arba skubus šlapinimasis, neturint infekcijos, nepaaiškinamas svorio padidėjimas ar sumažėjimas, nuovargis,tuštinimosi įpročių pasikeitimas.

Kaip patologas diagnozuoja kiaušidžių serozinę karcinomą?

Be reguliarių tiesiosios žarnos ir makšties dubens apžiūrų, moters gydytojas turėtų sudaryti išsamią medicininę šeimos istoriją ir išmanyti kiaušidžių vėžio riziką. Be to, jūsų pirminės sveikatos priežiūros specialisto atlikta rektovaginalinė apžiūra gali parodyti nenormalių požymių. Jei aptinkamas koks nors nukrypimas nuo normos, jūsų pirminės apžiūros gydytojas gali nurodyti atlikti transvaginalinį ultragarso vėžio žymeklio kraujo tyrimą, vadinamą CA-125. Už normą aukštesnis CA-125 lygis gali parodyti kiaušidžių vėžį. Jei jūsų šeimoje būta kiaušidžių vėžio atvejų, jūs galimai turite didesnę genetinę riziką. Jūsų pirminės apžiūros gydytojas ar specialistas gali rekomenduoti jums pasinaudoti kitais naujų kraujo žymeklių testais dar jų kūrimo stadijoje.

Kiaušidžių vėžys

Kiaušidžių serozinė karcinoma dažnai nesukelia aiškių fizinių simptomų.

Kiaušidžių serozinė karcinoma įprastai gydoma pirmine operacija, po kurios naudojama chemoterapija ir galima spindulinė terapija. Svarbu kuo daugiau sužinoti apie gydymo variantus ir priimti sprendimą, kuris yra teisingiausias jums.

Ko ieško patologas?

Patologas po mikroskopu tiria biopsijos mėginius, išimtus per pirminę diagnostinę chirurginę procedūrą. Šie mėginiai įprastai sudaryti iš kiaušidžių mėginių ir audinių mėginių iš kitų pilvo dalių. Tirdamas šiuos mėginius, patologas gali patvirtinti, ar navikas yra piktybinis, ir, jei piktybinis, koks tai vėžys ir ar jis išplitęs.

Peržiūrėjęs jums atliktų tyrimų ir procedūrų rezultatus, jūsų patologas nustato kiaušidžių vėžio patologinę stadiją. 1 stadijos kiaušidžių serozinė karcinoma yra vienoje ar abiejose kiaušidėse, 4 stadijos navikai būna išsiplėtę toli nuo kiaušidės. 2 ir 3 stadijos apibrėžia padėtis tarp šių dviejų kraštutinumų.

Kaip gydytojai nusprendžia koks gydymas ar operacija bus reikalingi?

Kai kiaušidžių vėžys yra įtariamas ar patvirtintas, jūsų pirminės apžiūros gydytojas ar specialistas jums nurodys kreiptis į chirurgą. Pirminė operacija pašalins kiek įmanoma daugiau įtartinos masės. Šalindamas vėžinius audinius iš pilvo ertmės, chirurgas gali pašalinti gimdą, kiaušides, kiaušintakius, taukinę, limfmazgius ir kitus audinius. Po operacijos jūsų pirminės apžiūros gydytojas ar specialistas greičiausiai siūlys pilvaplėvės ertmės chemoterapiją, nukreiptą į pilvą.

Spindulinė terapija, naudojant tikslius aukštos energijos spindulius, kartais naudojama su chemoterapija, gydant kiaušidžių vėžį.

Spindulinė terapija gali būtų naudojama auglių sumažinimui prieš operaciją ar tam, kad būtų sunaikintos vėžinės ląstelės, likusios po operacijos. Šis tyrimas taip pat naudojamas palengvinti pažengusios stadijos vėžio simptomus.

Pacientėms, kurioms susirgimas atsinaujina arba kurių karcinomos atsparios gydymui, gali padėti papildomos chirurginės procedūros ir testai, antrinės chemoterapijos medžiagos, biologinės terapijos ir kiti gydymo būdai.

Krūties vėžys – duktalinė karcinoma

Sąvokų apibrėžimai

Latakinis – susijęs su krūtų pieno latakais, krūtų dalimis, kuriomis teka pienas.
Karcinoma – vėžinis arba piktybinis auglys.
In situ – savo natūralioje vietoje
Ne invazinis – neplintantis toliau nei krūtų latakėlių viduje
Užkalkėjimas – kalcio sankaupos krūtyse gali būti siejamos su duktaline karcinoma in situ. Šių sankaupų telkiniai gali reikšti vėžį
Piktybinis- vėžinis ir gebantis plisti
Patologas tiria audinius ir skysčius, kad nustatytų diagnozę ir padėtų priimti su gydymu susijusius sprendimus.

Kas yra duktalinė karcinoma in situ (DCIS)?

Duktalinė karcinoma in situ yra ankstyviausia ir lengviausiai gydoma krūties vėžio diagnozė. Kai kurie ekspertai ją laiko “iki-piktybine”. DCIS sudaro apie 25% visų krūties vėžių, tai pati dažniausia neinvazinio vėžio rūšis. Kartais DCIS būna drauge su invazinėmis krūties vėžio formomis.

DCIS diagnostika dažnėja, nes vis daugiau moterų reguliariai atliekamos mamogramos. Dėl mamografijos technologijų pažangos dabar krūtyse aptinkamos ir mažos užkalkėjimo zonos.

Negydant apie 30% moterų, kurioms diagnozuota DCIS, per 10 metų nuo diagnozės paskelbimo atsiranda invazinis krūties vėžys.

Kam didžiausia rizika susirgti DCIS?

Dėl techninės pažangos DCIS aptinkamas net ir jaunesnėms nei 45 metų amžiaus moterims. Nuo 45 metų moterys vis dažniau serga krūties vėži. Moteriai senstant, krūties vėžio rizika nemažėja, todėl DCIS gali būti aptinkamas bet kurio amžiaus pacientėms. Apie 20% moterų, sergančių krūties vėžiu, šeimos istorijoje būta šios ligos atvejų.

Papildoma rizika susirgti krūties vėžiu kyla, jei moteris nesusilaukia vaikų iki 30 metų amžiaus, įtakos turi ankstyvos menstruacijos ir dažnas alkoholinių gėrimų vartojimas.

Kokie yra DCIS požymiai?

DCIS atpažįstama iš priešvėžinių arba ankstyvos stadijos ląstelių anomalijų krūtų latakuose. Mamogramose DCIS pasirodo kaip užkalkėjimas.

Kaip patologas nustato diagnozę?

Patologas ištiria biopsijos pavyzdį ir, jei būtina, atlieka kitus tyrimus.Jei mamografija pateikia įtartinus rodmenis, gali būti rekomenduojama biopsija. Biopsija – plačiausiai taikomas metodas nustatyti galutinę krūties vėžio diagnozę. Šios procedūros metu pirminės sveikatos priežiūros specialistas iš įtartinos vietos pašalina dalį ląstelių ar audinio, kad juos laboratorijoje atidžiai ištirtų patologas. Biopsija gali būti atliekama ir chirurginiu būdu. Kad patvirtintų DCIS diagnozę, patologas tiria, ar piktybinės ląstelės pakenkė latakus supantį audinį. Diagnozė reiškia, kad auglys liko savo pradinėje vietoje – “in situ”.

krutis

Duktalinė karcinoma in situ yra ankstyva vėžio forma. Ir lengviausiai pasiduoda gydymui.

krutis2

Normalios krūties ląstelės

Ko dar ieško patologas?

Biopsijos mėginyje ieškoma estrogeno receptorių. Didelė tikimybė, kad moterys, sergančios DCIS ir turinčios minėtųjų receptorių, teigiamai reaguos į hormonų terapiją. Dėl nuolatinės pažangos tyrimų srityje, gali būti taikomi ir kiti metodai.

Kaip gydytojai nustato, kokia operacija ar gydymas būtini?

Išnagrinėjęs tyrimų rezultatus patologas tariasi su pirminės sveikatos priežiūros specialistu ir nustato vėžio stadiją. Remdamiesi bendra patirtimi ir žiniomis, jie nustato labiausiai jūsų būklei tinkamas gydymo priemones.

Kokie galimi DCIS gydymo būdai?

DCIS gydymui taikoma chirurgija, chemoterapija, spindulinė terapija arba dviejų ar trijų metodų kombinacija.

Svarbu kiek įmanoma daugiau sužinoti apie gydymo būdus, kad priimtumėte sau tinkamą sprendimą. DCIS dar nėra kritinė padėtis, tad galite skirti pakankamai laiko savo sprendimams. Chirurginių metodų pažanga suteikė galimybę apie 70 % moterų rinktis krūtis išsaugančius chirurginius gydymo būdus, tokius kaip lumpektomija, mastektomijos, kai pašalinama visa krūtis. Jei jums diagnozuota DCIS neplinta toliau konkrečios vietos vienoje iš krūtų, esate tinkama kandidatė lumpektomijai. Jei krūties išsaugoti neįmanoma, lieka krūties atstatymo operacija, bet tik atsigavus po vėžio šalinimo operacijos.

Spindulinė terapija dažnai taikoma po lumpektomijos ir kartais po mastektomijos, kad iš vietos, kur buvo rastas ir išoperuotas auglys, būtų pašalintos visos mikroskopinės vėžio liekanos.

Kasmet lytiškai plintančiomis infekcijomis visame pasaulyje užsikrečia apie 250 milijonų žmonių. Didžiausią dalį sudaro užsikrėtę trichomonomis, chlami
dijomis, žmogaus papilomos virusu, kiek mažiau gonorėja ir sifiliu, tačiau skaičiai vis vien išlieka labai dideli: gonorėja serga maždaug 25 mln., sifiliu – 3,5 mln. žmonių. Skandinavijos šalyse sergančiųjų šiomis ligomis mažiau, o Rytų Europoje, priskiriant ir mūsų šalį, sergamumas yra didelis. Dažnai tai lemia prevencijos nebuvimas, nežinojimas, baimė apie problemą ir ligą kalbėti viešai.

Lytiškai plintančios ligos: dažniausios infekcijos, požymiai, pasekmės
Lytiniu būdu plintančių ligų sąrašas yra gana ilgas: trichomonozė, chlamidiozė, ureaplazmozė, mikoplazmozė, gonorėja, sifilis, ŽIV, minkštas šankeris, kandidozė, bakterinė vaginozė, hepatitas B ir t. t. Jomis užsikrečiama lytinių santykių metu, tačiau kai kuriais atvejais galima užsikrėsti ir perpilant kraują (ŽIV), per placentą sifiliu serganti mama, gimdymo metu šia liga gali užkrėsti kūdikį. Pirmieji bendriniai požymiai, būdingi daugeliui lytiškai plintančių ligų, vyrams ir moterims šiek tiek skiriasi. Vyrams pasireiškia skausmas šlapinantis, atsiranda išskyrų, bėrimų ant lytinių organų. Moterims taip pat pasireiškia bėrimas, išskyros, lytinių organų perštėjimas, niežėjimas, atsiranda skausmas lytinių santykių metu, prieš ir po menstruacijų.

Pastebėjus pirminius iki šiol organizmui nebūdingus požymius, simptomus, nereikėtų ilgai delsti ar savarankiškai pradėti gydymo. Pirmiausia svarbu apsilankyti pas gydytoją, kuris atlikęs reikalingus tyrimus nustatys ligos pobūdį ir pagal tai paskirs tinkamą gydymą. Gydantis savarankiškai ligą galima tik sustiprinti, pasirinkus netinkamus vaistus ir juos vartojant ilgą laiką ar su pertraukom. Taip liga pripranta ir gali tapti neatspari kai kuriam gydymui. Per ilgai delsiant lytiškai plintančios ligos gali progresuoti ir palikti itin skausmingus padarinius: nevaisingumą, impotenciją ir pan. Turint abejonių ir įtarimų dėl organizmo būklės verta apsilankyti pas gydytoją net ir nejaučiant ryškių simptomų, kadangi kai kurių ligų, pavyzdžiui, sifilio, požymių galima nejausti, nors liga ir vystosi žmogaus organizme.

Sifilis: ligos stadijos, progresavimas, gydymas
Pastebėti ir atpažinti sifilį iš pradžių gana sudėtinga: būdingi bėrimai nėra skausmingi, jų neniežti, todėl galima įtarti ir galvoti apie kitokį bėrimo šaltinį. Tačiau, pamačius bėrimus, rausvas opas ant lytinių organų, verta susimąstyti apie šios ligos galimybę ir apsilankyti pas gydytoją ilgai nedelsiant, kadangi negydoma liga gali turėti rimtų pasekmių. Nuvykus pas gydytoją reikia tiksliai apibūdinti ligos simptomus, eigą, neslėpti tam tikrų nusiskundimų. Tik tinkamai įvertinus būklę galima paskirti geriausiai tinkantį gydymą.

Pirmiausia ligos stadija – pirminis sifilis. Šis periodas dažniausiai trunka nuo savaitės iki trijų mėnesių. Pažeistoje vietoje vystosi nedidelė, maždaug centimetro dydžio žaizdelė, opa, kuri būna rausva, pabrinkusi, tačiau nesukelia skausmo. Bėgant laikui žaizdelės gali atsirasti ir kitose kūno vietose, taip pat padidėja limfmazgiai. Nepastebėjus ir negydant ligos pirminėje stadijoje liga sėkmingai vystosi toliau ir pereina į antrąją stadiją

Antroji sifilio stadija gali pradėti vystytis po kelių savaičių nuo pirminės šios ligos stadijos. Pasireiškia galvos skausmas, bendras silpnumas, ant įvairių kūno vietų atsiranda bėrimų, papulių. Taip pat būdingi neskaudantys, bet padidėję limfmazgiai, stipriai pradėję slinkti plaukai, svorio netekimas ir kt. Negydant ligos šioje stadijoje simptomai gali išnykti ir liga progresuoja į trečią stadiją. Ji pasireiškia nuo užsikrėtimo praėjus keleriems metams, atsiranda didesnės opos, susidaro skausmingi odos dariniai, gali būti pakenkta nervų sistemai, kaulams, širdžiai, kraujagyslėms. Svarbu žinoti, jog sifilį galima pagydyti, dėl to pastebėjus nebūdingus kūno siunčiamus signalus būtina kreiptis į specialistą, kuris parinks reikiamą gydymą. Kuo anksčiau jis pradedamas, tuo didesnė tikimybė jį išgydyti išvengiant rimtų pasekmių.

Odos vėžys – bazinių ląstelių karcinoma

Sąvokų apibrėžimai

Bazinės ląstelės – ląstelės esančios apatinėje epidermio dalyje arba išoriniame odos sluoksnyje.
Karcinoma – vėžinis arba piktybinis auglys.
Patologas tiria audinius ir skysčius, kad nustatytų diagnozę ir padėtų priimti su gydymu susijusius sprendimus.

Kas yra bazinių ląstelių karcinoma?

Tai labiausiai paplitusi iš visų vėžio formų, Amerikoje kasmet šia liga suserga apie 800000 gyventojų. Vienas iš trijų vėžio atvejų Amerikoje yra odos vėžys, o 75% odos vėžio atvejų yra bazinių ląstelių karcinoma. 95 % bazinių ląstelių karcinomos atvejų išgydomi, tačiau negydant gresia komplikacijos ir net mirtis.

Kam labiausiai tikėtina susirgti bazinių ląstelių karcinoma?

Ši lėtos raidos liga paveikia individus, reguliariai veikiamus saulės spindulių. Iki šiol buvo labiausiai paplitusi tarp vyresnio amžiaus žmonių, ypač vyrų, dirbusių lauke. Tačiau dabar vis daugiau moterų ir jaunesnių žmonių yra diagnozuojama bazinių ląstelių karcinoma. Šviesios odos, šviesiaplaukiai, raudonplaukiai, žalių, žydrų ir pilkų akių žmonės patenka į didesnės nei vidutinės rizikos grupę.

Žmonėms su bazinių ląstelių karcinoma yra 50% tikimybė, kad per ateinančius 5 metus atsiras dar vienas auglys. Norėdami išvengti bazinių ląstelių karcinomos, venkite ilgai būti saulėje, ypač vidurdienį. Jei lauke praleidžiate daug laiko, naudokite apsauginį kremą, rinkitės skrybėlę, rūbus ilgomis rankovėmis, ilgą sijoną ar kelnes.

Bazinių ląstelių karcinomos charakteristikos

Paprastai bazinių ląstelių karcinoma atsiranda dažnai saulės pažeidžiamose vietose – ant veido, ausų, kaklo, skalpo, pečių, nugaros.

Itin retais atvejais augliai atsiranda paprastai saulei nepasiekiamose vietose. Kiti rizikos veiksniai – kontaktas su arsenu ar radiacija, komplikacijos po nudegimų, randų ar tatuiruočių.

Bazinių ląstelių karcinoma kartais primena psoriazę arba egzemą, todėl derėtų reguliariai tirtis odą. Pagal jūsų rizikos faktorius, gydytojas turėtų pasiūlyti pastovius tyrimų intervalus.

Stebėkite darinių išvaizdą, dydžio, spalvos, tekstūros pokyčius, taip pat atkreipkite dėmesį į skausmą odoje, kraujavimą, niežulį ar uždegimą.

Dažniausi bazinių ląstelių karcinomos požymiai yra kraujavimas, negyjanti opa, rausvas luobas, blizgus guzas, rožinis darinys, randai.

Kaip patologas diagnozuoja bazinių ląstelių karcinomą?

Pirminės sveikatos priežiūros specialistas paima odos mėginį iš vietos su bazinių ląstelių karcinomos požymiais ir perduoda jį patologui tirti mikroskopu.

Bazinių ląstelių karcinoma

Bazinių ląstelių karcinoma

Normalios odos ląstelės

Normalios odos ląstelės

Kaip gydytojai nustato, kokia operacija ar gydymas būtini?

Išnagrinėjęs biopsijos rezultatus patologas tariasi su pirminės sveikatos priežiūros specialistu. Drauge, remdamiesi bendra patirtimi ir žiniomis, jie nustato labiausiai jūsų būklei tinkamas gydymo priemones.

Kokie bazinių ląstelių karcinomos gydymo būdai?

Atsižvelgiant į bazinių ląstelių karcinomos dydį, gylį ir vietą, gali būti taikomi vietiniai vaistai, kiuretažas ir elektro-desikacija, chirurgija arba spindulinė terapija. Svarbu kiek įmanoma daugiau sužinoti apie gydymo būdus, kad priimtumėte sau tinkamą sprendimą.

Negiliai bazinių ląstelių karcinomai gydyti dažniausiai naudojami vietiniai vaistai Imiquimod ir 5-FU.

Taikydamas kiuretažą ir elektro-desikaciją, specialistas nugramdo darinį ir išdžiovina auglio vietą elektros termokauteriu.

Chirurginiai metodai:

Incizinė chirurgija. Chirurgas pašalina auglį ir siaurą normalios odos ruoželį aplink jį dėl saugumo. Patologas ištiria pašalintą audinį, kad įsitikintų, jog neliko vėžinių ląstelių.

Mikrografinė chirurgija. Jos metu specialistas pašalina regimąją auglio dalį. Tuomet sluoksnis po sluoksnio pašalina aplink jį esančią odą. Kiekvienas sluoksnis tiriamas mikroskopu ieškant vėžio požymių, kol įsitikinama, kad vėžio nebėra. Taikant šį metodą sulaukiama didžiausio išgydymo procento ir išsaugoma daugiausia sveiko audinio.

Kriochirurgija. Gali būti atliekama be pjovimo ar anestezijos. Naudojant specialų aplikatorių ar purškiamą prietaisą, auglys padengiamas skystu azotu.

Auglys išdžiūna, apsitraukia šašu ir nukrenta. Procedūra kartojama, kol nebelieka vėžinių ląstelių. Gali būti tokie šalutiniai poveikiai, kaip laikinas paraudimas, tinimas, pigmento praradimas.

Lazerinė chirurgija. Dažnai taikoma navikams nuo lūpų, veido ar skalpo šalinti. Tokiu būdu chirurgas labiau kontroliuoja gylį šalinamos odos zonoje. Dažnai taikoma kaip antrinė terapija, jei prieš tai taikytas metodas nepasiteisino. Naudojant lazerinę chirurgiją didėja aukštesnė randų ar pigmento praradimo rizika.

Spindulinė terapija. Vėžinės ląstelės sunaikinamos didelio galingumo koncentruotais rentgeno spinduliais. Šis metodas dažniausiai taikomas nedideliems augliams, taip sumažinama žala normalioms ląstelėms arba aplink auglį esantiems audiniams. Gali būti taikomasunaikinti po operacijos likusias vėžines ląsteles. Spindulinė terapija retai taikoma bazinių ląstelių karcinomai gydyti.

Fotodinaminė terapija. Geriausiai tinka vėžiams ant veido ir skalpo gydyti arba daugybinių navikų atvejais. Specialistas užtepa vietinių vaistų, aktyvuojamų stipraus šviesos srauto. Taip sunaikinamas vėžys, bet tausojami aplink esantys audiniai.

Odos vėžys -melanoma

Terminų apibrėžimai

Epidermis: Išorinis odos sluoksnis
Piktybinis:Vėžinis ir galintis plisti
Melaninas: Pigmentas, suteikiantis odai jos natūralią spalvą
Patologas:Gydytojas, kuris, tyrinėdamas audinius ir skysčius, diagnozuoja ligą, kad padėtų priimti sprendimus dėl gydymo
Limfinis: Susijęs su limfmazgiais

Kas yra melanoma?

Melanoma yra vėžio tipas, atsirandantis ląstelėse, kurios suteikia kūnui spalvą ir yra vadinamos melanocitais. Būdamos apatiniame epidermio sluoksnyje, šios ląstelės gamina melaniną. Kai oda yra veikiama saulės, melanocitai išgauna daugiau pigmento, kuris skatina odą patamsėti, arba įdegti. Pati agresyviausia odos vėžio forma, melanoma, gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje. Ji pagydoma daugeliu atveju, jei aptinkama ir pradedama gydyti anksti. Tolesnėse stadijose šią ligą gali būti sunku išgydyti. Per pastaruosius 10 metų, susirgimų melanoma padidėjo daugiau, nei bet kuria kita vėžio forma; kasmet užregistruojama daugiau nei 50 000 susirgimų šia liga.

Geriausia melanomos profilaktika yra vengimas būti saulėkaitoje, stiprių preparatų nuo saulės nudegimo naudojimas ir reguliarus pigmentinių odos dėmių tikrinimas pas gydytoją arba dermatologą.

Kas labiausiai rizikuoja susirgti melanoma?

Vyrams melanoma dažniausiai pasireiškia viršutinėje kūno dalyje (tarp pečių ir klubų), galvos arba kaklo srityje. Moterims ši vėžio rūšis dažniausiai išsivysto ant rankų ir kojų. Nors melanoma dažniau serga suaugusieji, šia liga susirgti gali ir vaikai bei paaugliai.

Rizikos veiksniai yra neįprasti apgamai, saulės ir ultravioletinių spindulių poveikis (įdegio kabinos) ir susirgimai melanoma šeimoje. Baltaodžiai, ypač mėlynakiai ir raudonplaukiai arba šviesiaplaukiai, taip pat yra labiau linkę sirgti melanoma.

Kas būdinga melanomai?

Galimas melanomos požymis yra apgamo arba pigmentacijos pakitimai. Gali pakisti dydis, forma, aukštis ar spalva. Kai kuriais atvejais gali pakisti apgamo kraštai, pasireikšti niežulys, šlapiavimas arbakraujavimas. Asimetrija (skiriasi vieno apgamo pusių išvaizda ar forma) arba naujų apgamų augimas šalia jau esančio apgamo gali būti kiti melanomos požymiai.

Kaip patologas diagnozuoja melanomą?

Jūsų pirminės sveikatos priežiūros gydytojas atlieka odos tyrimą, ieškant apgamų anomalijų ar kitų pigmentinių dėmių.

Jei aptinkamas įtartinas pažeidimas ar sritis, gydytojas paima mėginį biopsijos tyrimui, kurį patologas ištiria mikroskopu. Kai kuriais atvejais gydytojas gali naudoti diagnostikos įrankį, vadinamą dermoskopija, skirtą tirti pakitimus, prieš paimant biopsijos mėginį. Šis įrankis padidina pakitimą iki 10 kartų. Tam, kad būtų išryškinti pigmentuotos odos bruožai, prieš peržiūrą ant jos paskleidžiama specialaus aliejaus.

melanoma

Pati agresyviausia vėžio forma, melanoma, gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje.

sveikos odos lasteles

Sveikos odos ląstelės.

Kokių dar bruožų ieško patologas?

Jei biopsijos tyrimo būdu patologas randa piktybinių ląstelių, jūsų pirminės sveikatos priežiūros gydytojas gali nurodyti atlikti kitus tyrimus, siekiant išsiaiškinti, ar vėžys išplitęs. Prie šių tyrimų priskiriamas išpjovimas, siekiant pamatyti, ar vėžys išplitęs į kitus prie melanomos esančius audinius, ir limfmazgių diopsija, kuria siekiama rasti ir pašalinti vėžį iš limfmazgių. Krūtinės ląstos rentgenograma.

KT (kompiuterinė tomografija), MRT (magnetinis rezonansas) ar PET (pozitronų emisijos tomografija) suteikia gydytojui galimybę peržiūrėti kūno vidų.Patologas taip pat gali atlikti kraujo ir šlapimo tyrimus.

Šie tyrimai padeda patologui įvertinti melanomos vietą, paplitimą ir stadiją. 1 stadijos melanomos yra sąlyginai maži navikai, esantys pirminio naviko vietoje. 4 stadijoje vėžys būna paplitęs visame kūne. 2 ir 3 stadijos apibūdina būseną tarp šių dviejų kraštutinumų. Apie 70 proc. melanomų diagnozuojama ankstyvojoje stadijoje.

Kaip gydytojai nustato, koks gydymas bus reikalingas?

Atlikęs tyrimus ir nustatęs vėžio stadiją, patologas konsultuojasi su jūsų pirminės sveikatos priežiūros gydytoju. Kartu, pasikliaudami bendromis žiniomis ir patirtimi, jie nustato, kokios gydymo galimybės jums tinkamiausios.

Kaip melanoma gali būti gydoma?

Melanoma gali būti gydoma vienu iš šių arba keliais būdais: operacija, chemoterapija, radioterapija, taip pat naujomis procedūromis, kaip antai biologinė terapija ir chemoimunoterapija. Svarbu kuo įmanoma daugiau sužinoti apie gydymo galimybes ir priimti teisingą sprendimą.

Jūsų tikslas yra pašalinti auglį. Jeigu vėžys negali būti pašalintas vietinės ekscizijos ir pašalinimo metu, chirurgas gali įvykdyti limfadektomiją (limfmazgių pašalinimas ir tyrimas). Odos persodinimas (odos perkėlimas iš kitos kūno vietos) gali būti atliekamas, siekiant pakeisti odą, kuri buvo pašalinta.

Chemoterapijos metu naudojami vėžio ląstelių augimą stabdantys vaistai. Sisteminė chemoterapija žudo ląsteles arba stabdo jų dalijimąsi. Vietinė chemoterapija nukreipiama į tam tikras kūno dalis, saugant sveikas ląsteles nuo pažeidimų. Gydant rankos arba kojos melanomą, chemoterapijos vaistai gali būti naudojami kaip hiperterminės izoliuotos galūnės perfuzija. Šiuo būdu priešvėžiniai vaistai siunčiami tiesiai į vėžio apimtą ranką ar koją.

Radioterapijos metu naudojami didelės energijos, tikslūs rentgeno spinduliai, skirti naikinti vėžio ląsteles. Šis gydymo metodas nukreipiamas į konkrečias sritis. Jis gali būti naudojamas mažų auglių gydymui, sumažinant žalą sveikoms ląstelėms arba aplink naviką esantiems audiniams, taip pat jis gali būti naudojamas po operacijos likusių vėžinių ląstelių šalinimui.

Biologinės terapijos metu, kovai su vėžiu pasitelkiamos natūralios imuninės sistemos apsaugines priemones. Chemoimunoterapijoje naudojami priešvėžiniai vaistai kartu su biologine terapija, taip stiprinant imuninę sistemą.

Naujų gydymo būdų klinikinius tyrimus, įskaitnant biologinę ir chemoimunoterapiją, galite rasti: cancer.gov/clinicaltrials Šie metodai yra eksperimentinio pobūdžio, bet gali būti potenciali gydymosi galimybė.

Plaučių vėžys – plaučių adenokarcinoma

Terminų apibrėžimai

Adenokarcinoma – vėžinis ar piktybinis naviko tipas, sudarantis liaukų struktūras.

Skiltis – korėtas, maišelio formos kvėpavimo skyrius plaučiuose, kuris pašalina anglies dioksidą iš kraujo ir aprūpina jį deguonimi. Dešinysis plautis turi tris, o kairysis dvi skiltis.

Piktybinis – vėžinis ir galintis plisti.
Patologas – gydytojas, kuris, tyrinėdamas audinius ir skysčius, diagnozuoja ligą, kad padėtų priimti sprendimus dėl gydymo.
Biopsija – audinio mėginio pašalinimas.
Skrepliai – iš plaučių iškosėtos gleivės.

Kas yra plaučių adenokarcinoma?

Plaučių adenokarcinoma yra labiausiai paplitusi vėžio rūšis tarp ir rūkančių ir nerūkančių asmenų iki 45 metų amžiaus. Adenokarcinoma sudaro apie 30 procentų rūkančių vyrų pirminių plaučių navikų ir apie 40 procentų rūkančių moterų navikų. Kartu su nerūkančiaisiais susirgimų šia liga skaičius siekia 60 proc. vyrų ir 80 proc. moterų. Ši liga labiau paplitusi tarp Azijos gyventojų. Kai kurie tyrimai rodo, kad nuo 60 iki 70 proc. pacientų, kuriems diagnozuojama plaučių adenokarcinoma, diagnozavimo metu vėžys būna išplitęs ir į kitas kūno dalis. Mažiau nei 10 proc. žmonių, sergančių pirminiu plaučių vėžiu, turi galimybę išgyventi 5 metus po diagnozės nustatymo. Tačiau išgyvenimo ilgiau nei 5 metus statistika gali siekti nuo 35 iki 40 proc., jei plaučių vėžys nustatomas ir pašalinamas ankstyvose stadijose. Tokiu atveju 85 proc. pacientų iki 30 metų amžiaus turi galimybę išgyventi bent penkerius metus po diagnozės nustatymo.

Kas rizikuoja susirgti plaučių adenokarcinoma?

Dažnai šio tipo vėžį sukelia rūkymas. Vėžio riziką padidina rūkymo kiekis ir tai, kaip ilgai jūs rūkote. Metus rūkyti, laikui bėgant rizika susirgti mažėja. Antriniai rizikos veiksniai yra amžius, šeimos ligų istorija, pasyviojo rūkymo, mineralinių medžiagų ir metalo dulkių, asbesto ar radono poveikis.

Kas būdinga plaučių adenokarcinomai?

Šio tipo ne mažųjų ląstelių plaučių vėžys paprastai atsiranda periferinėje plaučių dalyje. Plaučių adenokarcinomos ląstelės formuoja atpažįstamas liaukų struktūras. Labiau nei kitų tipų plaučių vėžys, šis susirgimas linkęs formuotis vienoje kūno dalyje. Lėtos raidos plaučių adenokarcinoma metų metus gali iš uždaro naviko formuotis į metastazinį vėžį. Simptomai pasireiškia taip pat lėtai. Tai – kosulys, dusulys, švokštimas, krūtinės skausmas ir kruvini skrepliai. Kartais ši liga gali būti painiojama su plaučių uždegimu arba plaučio suirimu.

Kokiais tyrimais galima diagnozuoti plaučių adenokarcenomą?

Pirmieji praktiniai žingsniai apima kruopštų fizinį ištyrimą ir skreplių, infekcinių organizmų ir vėžinių ląstelių mėginių tyrimus. Jeigu skreplių tyrimas neatskleidžia tikslios diagnozės, jūsų pirminės sveikatos priežiūros gydytojas gali skirti papildomus tyrimus, tokius kaip krūtinės ląstos rentgeno bronchoskopija.

Krūtinės ląstos rentgenograma gali parodyti susitelkimą plaučiuose ar padidėjusius limfmazgius krūtinėje. Bronchoskopija – tai trachėjos ir plaučių atsišakojimų tyrimas. Jei atrodo, kad plaučiuose gali būti sankaupa, tuomet jūsų pirminės sveikatos priežiūros gydytojas arba vėžio specialistas gali užsakyti KT MRT adatos biopsiją. KT (kompiuterinė tomografija) arba MRT (magnetinis rezonansas) išgauna krūtinės vaizdus, kurie padeda gydytojams geriau nustatyti sankaupos pobūdį, padėtį ar dydį. KT taip pat naudojama adata paimti biopsiją, kai iš įtartinos srities surenkami ląstelių mėginiai, naudojant plonas tuščiavidures adatas, pritvirtintas prie švirkšto.

plauciu adeno

Plaučių adenokarcinoma yra lėtos raidos vėžys, kuris po kelerių metų gali tapti invaziniu.

plauciu sveikos

Sveikos plaučių ląstelės.

Kaip patologas diagnozuoja plaučių adenokarcenomą?

Jūsų patologas ištiria skreplių mėginio arba biopsijos rezultatus. Atlikdamas šią peržiūrą, patologas gali diagnozuoti vėžį.

Kokių dar bruožų ieško patologas?

Jūsų patologas gali tyrinėti papildomus kraujo tyrimus, užsakytus pirminės sveikatos priežiūros gydytojo ar specialisto. Šiais tyrimais nustatomi plaučių vėžio “žymekliai” – elementų kiekis kraujyje yra susijęs su plaučių vėžiu. Konkrečių rūšių žymeklių radimas padeda patologui nustatyti tikslų vėžio tipą. Be to, jei skystis susikaupė krūtinėje, patologas gali nagrinėti mėginius, gautus procedūros, vadinamos paracenteze, metu, kai adata paimamas skysčio mėginys.

Kaip gydytojai nustato, kokia operacija ar gydymas reikalingi?

Jei vėžį diagnozuoja patologas, jūsų pirminės sveikatos priežiūros gydytojas arba specialistas gali rekomenduoti kaulų skenavimą, kad įsitikintų, jog vėžys neišplitęs į kaulus. Tokiu atveju gali būti rekomenduojama procedūra, vadinama mediastinoskopija. Šios procedūros metu gydytojas krūtinės viduryje analizuoja audinius ir organus su endoskopu, kuris yra mažas, lankstus įrenginys su kamera. Endoskopas įterpiamas į krūtinę per mažą pjūvį ties krūtinkaulio viršumi. Paprastai per šią procedūrą vidurio krūtinės srityje pašalinami limfmazgiai.

Išnagrinėjęs visų tyrimų ir procedūrų rezultatus, patologas nustato paciento plaučių vėžio “stadiją”. 1 stadijos plaučių adenokarcinomos yra mažos ir apsiriboja plaučiuose, 4 stadijos navikai išplitę į kitus audinius ir organus. 2 ir 3 stadijos apibūdina būseną, esančią tarp šių dviejų kraštutinumų.

Kai nustatoma stadija, jūsų pirminės sveikatos priežiūros gydytojas arba vėžio specialistas su jumis aptars gydymo galimybes. Jeigu vėžys išplitęs tiktai plaučiuose, rekomenduojamos chirurginės procedūros. Bendros plaučių vėžio chirurginės procedūros apima toraktomiją (krūtinės ląstos atidarymą), vidurinę strenotomiją (pjovimas per krūtinkaulį), kurių metu plaučių audinys, viena skiltis arba visas plautis bus pašalinami, priklausomai nuo naviko dydžio. Neseniai chirurgai sukūrė mažiau invazines procedūras, kurių metu pašalinami vėžiniai audiniai. 1 ir 2 stadijos vėžiui operuoti tinkamiausia vaizdo tarakoskopinė chirurgija, leidžianti gydytojams pašalinti audinį per mažesnį pjūvį. Agresyviems ir išplitusiems navikams gydyti specialistai rekomenduoja chemoterapiją ir radioterapiją. Chemoterapijos metu vaistai išplinta po visą organizmą, lėtinamas vėžio progresavimas ir mažinamas skausmas. Chemoterapija gali būti gydoma prieš ir po operacijos, taip pat derinama su kitais gydymo metodais. Radioterapija – tikslūs didelio stiprumo spinduliai – gali būti naudojama navikams sumažinti arba naikinti vėžines ląsteles, kurios lieka po operacijos. Šis gydymas taip pat naudojamas siekiant palengvinti vėlesnių stadijų vėžio simptomus.

Šlapimo pūslės vėžys – šlapimo pūslės adenokarcinoma

Sąvokų apibrėžimai

Šlapimo pūslė – pūslė pilvo ertmėje, kurioje renkasi ir iš kurios yra paleidžiamas šlapimas.
Adenokarcinoma – vėžinio arba piktybinio auglio, atsirandančio liaukų struktūroje, tipas.
Piktybinis – vėžinis ir galintis plisti.
Invazinis, infiltruojantis – galintis plisti į kitas kūno dalis.
Patologas – gydytojas, tiriantis audinius ir ląsteles, kad suteiktų svarbios informacijos paciento logos prognozei ir padėtų pasirenkant gydymą.
Limfinis – susijęs su limfos liaukomis ir jų kanalais.

Kas yra šlapimo pūslės adenokarcinoma?

Apie 2 % visų šlapimo pūslės vėžių yra adenokarcinomos, kurios beveik visos yra invazinės. Šlapimo pūslės adenokarcinoma prasideda liaukos struktūros, dengiančios visus organus, ląstelėse ir išplinta į šlapimo pūslę. Po gydymo pacientai turi būti atidžiai stebimi, nes šlapimo pūslės vėžio grįžimo rizika yra didelė – nuo 70 iki 100 %.

Kieno tikimybė susirgti šlapimo pūslės adenokarcinoma yra didžiausia?

Dažniausiai šlapimo pūslės vėžiu serga vyrai. Taip pat visi žmonės, vyresni nei 70 m. Chroniškos šlapimtakių ar šlapimo pūslės infekcijos, inkstų ar šlapimo pūslės akmenys padidina šlapimo pūslės vėžio riziką. Taip pat riziką padidina cigarečių rūkymas, daug prisotintų riebalų turinčios dietos ir kancerogenų poveikis darbo vietoje.

Kokie yra išskirtiniai šlapimo pūslės adenokarcinomos požymiai?

Šlapimo pūslės vėžys gumbas ar auglys, kuris susiformuoja šlapimo pūslėje ir, jei yra agresyvus, auga pūslės išorėje. Dažniausias šlapimo pūslės adenokarcinomos požymis – kraujas šlapime. Nors šis simptomas nėra būdingas tik vėžiui, radus kraujo šlapime visada reikėtų apsilankyti pas gydytoją.

Kiti simptomai: dažnas, skubus ir skausmingas šlapinimasis. Šie simptomai nėra išskirtiniai vėžio simptomai.

Kaip patologas diagnozuoja šlapimo pūslės adenokarcinomą?

Patologas gali nustatyti diagnozę, remdamasis šlapimo ir audinių mėginiais, kuriuos jam nusiunčia jūsų pirminės apžiūros gydytojas. Mikroskopu stebėdamas ląsteles šlapime ir atlikdamas kitus testus, patologas gali nustatyti, ar vėžinių ląstelių yra.

Jei jūsų pirminės apžiūros gydytojas paima šlapimo pūslės audinių cistoskopijos, kurią vykdant maža žarnelė (su maža kamera) yra įkišama į jūsų šlapimo pūslę, metu, patologas ištirs biopsijos mėginius, gautus šios procedūros metu. Didesnės auglio dalys gali būti paimamos ir perduodamos patologui, kai įvykdoma transuretrinė šlapimo pūslės auglio rezekcija. Galiausiai, jei jūsų chirurgas įvykdo iš dalies (baigtinę) radikalią cistektomiją, visa šlapimo pūslė arba jos dalis gali būti perduoda patologo tyrimui.

slap. adeno.
Šlapimo pūslės adenokarcinoma prasideda liaukos struktūros ląstelėse ir išplinta į pūslę.

Ko dar ieško patologas?

Diagnozavus vėžį, vienas svarbiausių patologo veiksmų – vėžio stadijos arba vėžio išplitimo audiniuose nustatymas. Tai padės nustatyti ligos prognozę ir pasirinkti gydymo būdą. Stadija dažniausiai siekia nuo 1 (geriau) iki 4 (blogiausia). Patologas ištirs audinius, kad pamatytų, ar vėžys įtraukė raumeninę šlapimo pūslės sienelę, limfmazgius ar kraujagysles ir ar neišplito šlapimo pūslės išorėje. Jei buvo įvykdyta cistektomija, patologas pažymės vėžio dydį ir ar vėžys augo audinio krašte (riboje). Šie radiniai kartu su stadijos nustatymu padeda nuspręsti, ar reikalingas papildomas gydymas.

Kaip gydytojai nusprendžia, kokia operacija ar gydymas bus reikalingi?

Gydymo planas sudaromas remiantis patologo diagnoze ir stadijos nustatymu, klinikiniais testais, tokiais kaip radiologijos ar rentgeno spindulių tyrimai, ir gydytojų, dalyvaujančių jūsų gydyme, įžvalgomis. Be minėto patologo, tai gali būti chirurgai, onkologai radiologai, medikai onkologai ir kiti.

Kokie yra šlapimo pūslės adenokarcinomos gydymo būdai?

Šlapimo pūslės adenokarcinoma gydoma šiais būdais: operacija, spinduline terapija, imunoterapija ir chemoterapija. Svarbu kuo daugiau sužinoti apie gydymo variantus ir priimti sprendimą, kuris yra teisingiausias jums.

Operacija yra dažniausias šlapimo pūslės adenokarcinomos gydymo būdas, kai pašalinamas vėžinis auglys iš kūno. Operacija dažniausiai rekomenduojama asmenims, kurie turi pirmųjų trijų stadijų vėžį. Kartais naudojama kelių gydymo būdų kombinacija. Mažiems augliams daroma transuretrinė rezekcija arba dalinė/segmentinė cistektomija, kad būtų pašalinti vėžiniai audiniai iš šlapimo pūslės.

Jei auglys didelis, gali būti rekomenduojama radikali cistektomija (pūslės pašalinimas). Šiais atvejais chirurgai suformuos sulaikantį šlapimo rezervuarą, neopūslę arba klubinės žarnos vamzdelį vietoje šlapimo pūslės. Ar reikės išorinio šlapimą renkančio maišelio priklausys nuo to, koks metodas bus panaudotas.

Spindulinė terapija – taiklūs didelės energijos spinduliai – gali būti panaudojami po operacijos, kad sunaikintų likusias vėžines ląsteles. Šis gydymo būdas dar naudojamas palengvinti pažengusios stadijos vėžio simptomus.

Gydytojai naudoja imunoterapijos terapiją mažų ir nereikšmingų auglių atvejais. Šis gydymas pagerina imuninės sistemos galimybes kovoti su vėžiu.

Jei jūsų vėžys išplito (arba yra galimybė, kad išplis) už šlapimo pūslės ribų, greičiausiai bus rekomenduota vykdyti chemoterapiją.Šis gydymo būdas tiekia medikamentus į visą kūną, sulėtina vėžio plitimą ir sumažina skausmą.